Donaldas Trampas: ”Pagal paskutinius apskaičiavimus, turiu 5 milijardus dolerių
2004-11-06
Vienas turtingiausių pasaulio žmonių - apie mikrobus, moteris, šou, viagrą ir populiarumą
Jį lygina su kitu ekscentriku-milijardieriumi, jau mirusiu Hovardu Hjuzu. Jis taip pat maniakiškai bijo įvairių bakterijų bei mikrobų, nespaudžia rankos net patiems svarbiausiems partneriams.
Vis dėlto, priešingai nei Hovardas, Donaldas Trampas vargu ar savo gyvenimą baigs vienatvėje. Turintis įprotį dažnai tuoktis šis žmogus yra labai gyvybingas. Apie daugelį dalykų su vienu turtingiausių pasaulio žmonių kalbėjosi žurnalas “Playboy”.
Populiarumo viršūnėje
- Kas Jūsų kišenėje?
- (Kiša rankas į kišenes...) Daiktų nedaug. Platininė “American Express” kortelė, keletas golfo klubo nario pažymėjimų, kreditinių kortelių, artimųjų fotografijos, laikraščio iškarpa apie vieną naują mano projektą ir... vienas... du... trys... vieno dolerio banknotai.
- Palaukite, bet Jūs - milijardierius.
- Pagal paskutinius apskaičiavimus, jei tiksliai pamenu, turiu apie 5 milijardus dolerių. Tiesa, mano kasdienės išlaidos nedidelės. Niekada gyvenime nesinaudojau bankomatais. Žinoma, jei noriu, visuomet galiu gauti pinigų. Tačiau grynaisiais nesinaudoju. Restoranuose maitinuosi nemokamai, ypač pradėjus demonstruoti mano telešou “Stažuotojas”. “O, misteri Trampai, mūsų sąskaita”, - išgirstu, nors kartu su manimi dar penkiolika žmonių.
- Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje kainų krizės metu Jūs vos nebankrutavote. Kelis metus iš Jūsų juokėsi. Koks jausmas vėl būti kalno viršūnėje?
- Nuostabus. Iki devyniasdešimtųjų taip pat buvau viršūnėje: “Time”, “Newsweek”, “Fortune”, “Playboy” žurnalų viršeliuose buvo mano nuotraukos. Tačiau pradėjus demonstruoti “Stažuotoją”, populiarumas dar labiau išaugo. Jaučiuosi it roko žvaigždė. Turiu šešis pagalbininkus, kurių darbas peržiūrėti spaudą. Mano sekretorės prašo autografų, kai prie Tramptauerio sustoja limuzinas, nors jį užsakiau ne aš, susirenka minia žioplių. Nemanau, kad tai normalus gyvenimas, tačiau esu populiarus kaip niekada gyvenime. Bet tai pasiekiau atleisdamas žmones iš darbo.
“Tu - atleistas!”
- Įsivaizduoju, kaip erzina Jūsų frazė “Tu - atleistas!”
- Tai miela ir žaisminga. Užtenka man išeiti į gatvę, kai kažkas sušunka šią frazę. Arba pribėga vaikai, pasako “Tu - atleistas!” ir kikendami pabėga.
- Jei būtumėte 25 metų, ar galėtumėte laimėti “Stažuotoją”?
- Vargu. Neturiu tiek kantrybės ir užsispyrimo. Nesu įsitikinęs, kad šiam tikslui skirčiau tiek daug pastangų.
- Tačiau kiti Jūsų reikalai neklesti. Kompanijos “Trump Hotels ant Casino Resorts” turi milijardinių skolų, jų akcijų kursas krenta.
- Kodėl? Kazino vis dar pelningas. Problema, kad pastaraisiais metais užkroviau daug skolų: pervedžiau pinigus į kazino ir juos išgryninau. Tai tarsi užstatyti namą, o pinigus pasiimti grynaisiais. Tik mastas kitas. Už pinigus nupirkau labai daug nekilnojamojo turto Niujorke, o tai, atsižvelgiant į dabartinę nekilnojamojo turto situaciją, geras sprendimas. Tačiau kazino įsiskolino, tad bandau mažinti skolas.
- Jūs optimistiškai žvelgiate į azartinius žaidimus?
- Manau, kad per artimiausius kelerius metus kazino atsistos ant kojų. Galų gale žaidimų įstaigos sudaro tik 2 procentus mano kapitalo. Tačiau kazino - spaudos dėmesio centre. Nebūtų kazino, ji kibtų prie mano šukuosenos.
Milijardierių apkerpa draugė
- Beje, kaip darotės šukuoseną?
- Atsikeliu, einu į dušą, plaunu galvą, skaitau laikraščius ir žiūriu naujienas. Plaukai džiūsta, praeina valanda. Fenu nesinaudoju. Susišukuoju, užpurškiu lako ir apie plaukus negalvoju visą dieną.
- Kas Jus apkerpa?
- Draugė Melanija. Ji meniškesnė asmenybė nei galima spręsti iš mano šukuosenos. Tačiau ji mano, kad neverta keisti to, kas patinka.
- Galite paaiškinti, kodėl vėl tuokiatės? Niekada nebuvote šeimyninio gyvenimo pavyzdžiu.
- Melanija - ypatinga, puiki moteris. Aš pritariu teorijai, kad už kiekvieno vyro privalo stovėti tinkama moteris.
- Jūsų nuotaka - modelis, Jūs - milijardierius. Ar teko kartu sėdėti ant sofos vilkint pižamomis ir žiūrėti televizorių?
- Mes labai mėgstame žiūrėti televizorių ir viešumoje pasirodome mažiau nei man norėtųsi. Ji kiekvieną vakarą man gamina valgyti, nors mes einame į restoraną. Jos didžiausias trūkumas - ji pernelyg gerai gamina valgyti, todėl sunku nepriaugti antsvorio.
- Kokie santykiai su pirmąja žmona Ivana?
- Normalūs. Neįspūdingi, bet padorūs. Kai reikia, pasikalbame. Nemanau, kad ji vertina tai, ką jai padariau. O padariau labai daug. Daugiau, nei ji pasirengusi pripažinti.
- O su antrąja žmona - Marla?
- Puikūs. Ji puiki moteris, tačiau, nepaisant jos privalumų, skirta ne man. Geriau su ja likti draugais, be reikalo mes susituokėme.
Viagra nereikalinga
- Savo knygoje “Menas sugrįžti” parašėte, kad visos moterys - aukso ieškotojos. Vis dar taip manote?
- Jei moteris bendrauja su labai turtingu vyru, jai sunku nesusigundyti tokiu gyvenimu: asmeniniai lėktuvai, sraigtasparniai, apartamentai Tramptauerio viršūnėje... Tiesa, negalvoju, kad visos tokios. Kaip ir vyrai: yra ir gerų, ir blogų.
- Jums nesinori pabūti vienam?
- Melanija man suteikia daug asmeninės erdvės. Kai noriu, ji palieka mane ramybėje. Man tekdavo gyventi su moterimis, kurios priekaištaudavo: “Ech, tu su manimi nebendrauji, baisu, kodėl mes gatvėje einame nesusikabinę už rankų”. Melanija puikiai jaučia mano nuotaikas.
- Beje, apie nuotaikas. Jūs - viagros šalininkas?
- Ne. Viagra - puiku, jei turi medicininių problemų. Bet man jos nereikėjo. Jei atvirai, galėtų sukurti ir antiviagrą - priešingo poveikio vaistus. Nesigiriu, bet man pasisekė. Aš visą laiką sakiau: “Jei reikia viagros, pakeisk draugę”.
- Ar dažnai versle naudojamas seksualumas? Vienas iš kaltinimų “Stažuotojui”, kad dalyvės, norėdamos manipuliuoti vyrais, begėdiškai naudoja savo seksualumą.
- Mūsų dalyvės gražios ir seksualios, tačiau jos nedarė nieko to, kas nedaroma šiandieniniame versle. Vienas kiaušingalvis profesorius mus kritikavo, kad versle to nėra. Jei kas nors galvoja, jog direktorių susirinkime seksualumas neturi įtakos, jis stipriai apsirinka!
- Kokį patarimą bendraujant su vyrais duotumėte savo dukrai Ivankai?
- Prašau būti atsargesnei. Ji graži ir protinga, todėl tikiuosi, jog išmoks visko. Tačiau pagrindinių dalykų neišmokysi: arba supras, arba ne. Mano dukra turi vaikiną, su kuriuo laiminga. Tačiau Tomu Bredžiu didžiuotųsi kiekvienas uošvis.
Bėga nuo tėvo šešėlio
- Jūsų sūnus Donaldas jaunesnysis ketina įsijungti į šeimos verslą. Neketina jis, kaip čia pasakius, Jūsų “pertrampinti”?
- Nemanau, kad jis gyvena turėdamas tokį norą. Tikiuosi. Mano vaikams nelengva. Bet ir sunku juos auginti visuotinio dėmesio centre. Jie šaunuoliai, protingi, supranta, kad jiems sunkiai randu laiko. Net kai su jais einu į restoraną, su manim ateina pabendrauti nepažįstami. Niekada nebuvau vyras, kuris kiekvieną sekmadienį vaikus veda į Centrinį parką pamėtyti beisbolo kamuoliuką. Tačiau tikiuosi, kad esu geras tėvas.
- Koks buvote sūnus?
- Baisus. Maištininkas. Kartą mokytojui užstačiau mėlynę.
- Vienas psichiatras tvirtina, kad eiti į priekį Jus skatina noras pabėgti nuo tėvo šešėlio?
- Nesiginčysiu. Visuomet siekiu rungtyniauti. Labai mylėjau tėvą, bet stengiausi su juo konkuruoti. Tėvas mokėjo statyti, tačiau aš dar geriau įžvelgiau statybų koncepciją. Stengiuosi parduoti butus milijardieriams Penktojoje aveniu, o ne paprastiems Bruklino gyventojams, kurie galbūt nuostabūs žmonės, bet kovoja dėl kiekvieno cento. Tėtis pardavinėjo žemę Brukline po dolerį už kvadratinę pėdą, bet ne Manhetene už tūkstantį.
- Daug rašyta apie Jūsų baimę mikrobams. Ji vis dar išliko?
- Eilinis rankos paspaudimas - baisu. Tai patvirtintų statistika. Per rankos paspaudimą persiduoda peršalimas ir Dievas žino dar kas. Prieš dvi savaites pas mane į biurą atėjo vaikinas, paspaudė ranką, apkabino, atsisėdo ir sako: “Aš smarkiai peršalau”. Jis vos laikėsi ant kojų. Todėl paklausiau: “Kodėl tu paspaudei ranką?” Tokie žmonės nieko nesupranta.
Neišgėrė puodelio kavos
- Kada paskutinį kartą šaukėte ant pavaldinių?
- Prieš dvi dienas. Specialiai. Kad geriau dirbtų. Tai kartais veikia geriau nei pinigai. Tai vadinu kontroliuojamu pykčiu. Pykstu ant nekompetentingų žmonių, ant tų, kurie uždirba didelius pinigus, bet dirba abejingai.
- Kaip Jūs pats atliktumėte kai kurias “Stažuotojo” užduotis? Pavyzdžiui, Niujorke pardavinėti limonadą?
- Nesivilkčiau kostiumo ir neryšėčiau kaklaraiščio. Ar pirktumėte iš kostiumuoto žmogaus limonadą? Eičiau į žydrųjų rajoną. Manau, kad homoseksualistas mielai pirktų limonadą iš vyro. Paprastame rajone pardavėja pasamdyčiau gražią merginą.
- Tiesa, kad gyvenime Jūs neišgėrėte nė taurelės alkoholio?
- Niekada nevartojau narkotikų, alkoholio ir net neišgėriau puodelio kavos. Turėjau kitą aistrą. Visuomet turėjau daug moterų. Ir savo darbą dievinu iki tokio lygio, kad nemanau, kad tai - darbas.
- Buvo akimirka, kai dėl savo audringo gyvenimo pabūgote, jog esate užsikrėtęs ŽIV?
- Buvo. Nuėjau ir pasitikrinau.
- Kaip Jūs manote, po šimto metų Tramptaueris vis dar bus vadinamas Jūsų vardu?
- Vargu. Nemanau, kad dar stovės mano namai. Dabartiniai ginklai pernelyg galingi, o juos pasiekti pernelyg lengva. Tad jei artimiausiu metu į Baltuosius rūmus nepasodinsime pakaltinamų žmonių, už lango iš šiandieninio peizažo mažai kas liks.
Parengė Darius SĖLENIS
